Betanijos seserų domininkonių kongregacija, įsikūrusi daugelyje Europos šalių, kontempliatyviam gyvenimui suburia iš kalėjimo išėjusias, sunkią praeitį turėjusias moteris ir taip pat moteris, kurių gyvenimas nebuvo toks „spalvingas“. Visos šios seserys vienuolės pasišvenčia Dievui gyvendamos gailestingumu grindžiamą kuklų bendruomeninį gyvenimą.
Tačiau kokia šio Betanijos domininkonių stebuklo pradžia? Šiandien jos gali gyventi tuo „seseriškos bendrystės gailestingumu“ tik dėl to, kad jų pašaukimas grindžiamas vilties žodžiu. 1864 m. jį dovanojo tėvas Jonas-Juozapas Latastas, prancūzas domininkonas, pakviestas vesti rekolekcijų Kadilako kalėjime (Žirondos regione, Prancūzijoje) bausmę atliekančioms moterims.
Tėvo Latasto ir Betanijos namų domininkonių istorija neša neįtikėtiną žinią, kaip Dievo gailestingumo galybė gali perkeisti širdis, ir šios žinios akivaizdoje abejingų nelieka!
Tėvas Latastas 2012 m. paskelbtas palaimintuoju.
2012 m. spalio mėn.
Net for God
Klausimas pasidalinimui ir diskusijai:
Kas, šiandien klausantis tėvo Latasto vedamų rekolekcijų Kadilako kalėjimo moterims, mane vidujai paliečia ir asmeniškai kalbina?
Užtarimo malda:
Viešpatie Dieve, meldžiame už visas Betanijos seseris domininkomis, o kartu su jomis – už visu vyrus ir moteris kalėjimuose, laukiančius laisvės ir Dievo atleidimo.
Dievo Žodis:
“Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli” (Lk 7,47)

Dalintis: